Idealūs tėvai egzistuoja. Tomis akimirkomis, kai jie miega arba kol dar neturi vaikų. 😊

Įsivaizduokite paprastą vakarą. Jūsų vaikas jau kažkelintą kartą kviečia pažiūrėti tą patį piešinį, ir jūs žiūrite, linkčiojate, bet mintys visai kitur – galvoje sukasi nebaigti darbai, buities rūpesčiai, per dieną susikaupęs nuovargis. Po kelių minučių ant stalo išsilieja stiklinė kefyro arba pasigirsta:”nu daaaar penkias minuuuuutes” ir jūs neišlaikote, pakeliate balsą.

Vos po akimirkos krūtinę užplūsta pažįstamas kaltės jausmas:

• – „Kodėl aš taip griežtai sureagavau?”
• – „Juk žinau visas pozityvios tėvystės taisykles…”
• – „Gal aš tampu tokiu tėvu, kokiu nenorėjau būti?”

Jei šios mintys jums bent kartą buvo kilusios – turiu svarbią žinią: Jūs nesate blogas tėtis ar mama, Jūs esate žmogus.

Šiuolaikinis mokslas apie žmogaus raidą sako labai aiškų dalyką: vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia pakankamai gerų tėvų – tokių, kurie mato savo klaidas ir turi drąsos sugrįžti į santykį.

Nėra būdo būti tobula mama ar tėvu, bet yra tūkstantis būdų būti pakankamai geru.  Jill Churchill

Tobulos tėvystės iliuzija ir jos kaina

Gyvename laikais, kai apie vaikų emocinę raidą turime galimybę įgyti žinių daugiau nei bet kada anksčiau, ir tai didžiulė dovana. Mes skaitome knygas, klausomės specialistų, mokomės atpažinti vaikų emocijas ir siekiame užauginti emociškai sveikus, savimi pasitikinčius žmones.

Tačiau kartu su šiomis žiniomis atsirado ir milžiniškas spaudimas. Daugelis tėvų tyliai įtikėjo, kad „geras tėvas” privalo:

• – visada išlikti ramus ir kantrus;
• – niekada nepakelti balso;
• – iš pirmo žvilgsnio suprasti, ko vaikui reikia;
• – niekada nesuklysti ir kiekvieną situaciją išspręsti „teisingai”.

Tokio žmogaus realiame pasaulyje nėra. Ir ne todėl, kad tėvams trūksta pastangų, o todėl, kad gyvas santykis tarp dviejų žmonių niekada nebūna sterilus ar tobulas. Santykis nėra matematinė formulė, kurioje visada yra vienas teisingas atsakymas – tai nuolat kintantis, gyvas procesas.

E.Tronick tyrimai: kodėl net jautriausi tėvai „nepataiko”

Vienas svarbiausių ankstyvojo ryšio tyrėjų, amerikiečių psichologas dr. E.Tronick, išgarsėjo savo „Still Face” (nejudraus veido) eksperimentu. Jo metu mama trumpam nustoja reaguoti į kūdikį – jos veidas tampa visiškai neutralus, ji nebesišypso ir nebeatsako į kūdikio bandymus užmegzti kontaktą.

Kūdikis akimirksniu pastebi šį pokytį: ieško mamos žvilgsnio, bando atkreipti dėmesį, protestuoja, o kai kontaktas neatsinaujina, kūdikis patiria stiprų stresą. Šis eksperimentas tapo vienu reikšmingiausių raidos psichologijos tyrimų ir parodė, kokie jautrūs ryšiui esame nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.

Tačiau E. Tronickas savo tolesniuose, mikroanalitiniuose tyrimuose (kartu su kolega J.Cohn) atskleidė ir kitą, tėvams itin svarbią tiesą. Analizuodamas motinų ir kūdikių sąveiką vaizdo įraše kadras po kadro, jis nustatė: net sveikose, saugiai prieraišiuose porose mama ir kūdikis emociškai visiškai susiderinę yra tik apie 30 % laiko. Likusius 70 % laiko jie tarpusavyje nesutampa – vienas žiūri į šalį, kitas šypsosi ne laiku, vienas neatpažįsta, ko reikia kitam.

Kasdienybėje tas nesusiderinimas atrodo paprastai:

• – pasiūlome užkandį, kai vaikui reikėjo tiesiog artumo;
• – bandome apkabinti, kai jam reikėjo erdvės;
• – pradedame aiškinti ir mokyti, kai jam reikėjo būti tiesiog išgirstam;
• – arba tiesiog pavargstame, prarandame kantrybę ir išsibalansuojame.

Svarbu tiksliai suprasti, ką šis skaičius reiškia – jis nėra „norma”, kurios reikia siekti, ir juo labiau – ne tėvų kompetencijos matas. Tai statistinis faktas apie tai, kaip iš principo veikia bet kuris gyvas žmonių santykis. Pats E. Tronickas pabrėžia: svarbiausia ne tai, kiek laiko esame tobulai susiderinę, o tai, kaip grįžtame į darną po to, kai išsideriname.

Nuo nesusikalbėjimo iki naujo susitikimo: kaip formuojasi saugus prieraišumas?

Psichoterapijoje šiam reiškiniui apibūdinti vartojamos dvi sąvokos – ryšio sutrikimas (rupture) ir jo atstatymas (repair). Žmogiškai tariant – mūsų kasdienis nesusikalbėjimas ir vėl surastas kontaktas.

Nesusikalbėjimas tėvystėje atrodo taip:

• – Vaikas nori parodyti žaislą, o mes skubame ir numojame ranka;
• – Vaikas verkia, o mes iš nuovargio bandome greitai „užgesinti“ jo emociją;
• – Pavargę pakeliame balsą arba pažadame laiką kartu, bet jo nesuteikiame.

Svarbiausia suprasti vieną dalyką: pats nesusikalbėjimas vaiko nežaloja. Saugūs santykiai yra ne tie, kuriuose niekada nebūna įtampos, o tie, kuriuose po nesusikalbėjimo vėl tiesiamas tiltas vienas į kitą. Kaip savo tyrimuose pastebi psichologė Beatrice Beebe, tyrinėjusi tėvų ir vaikų bendravimą milisekundžių tikslumu, ryšys primena šokį: kartais juda abu partneriai, kartais vienas pavėluoja, o kartais reikia sustoti, kad vėl pagautumėte bendrą ritmą. Kai mama ar tėtis grįžta į kontaktą, vaikas išgyvena itin svarbų patyrimą: „Kai tarp mūsų kažkas nutinka, mes galime vėl rasti vienas kitą.“ Iš to seka dvi esminės pamokos:

1. Santykiai gali būti sudėtingi, bet vis tiek išlikti saugūs.
2. Konfliktas ar kito žmogaus pyktis nėra santykio pabaiga.

Donaldas Winnicottas ir „pakankamai geras tėvas“

Britų psichoanalitikas ir pediatras Donaldas Winnicottas dar praėjusio amžiaus viduryje pasiūlė revoliucinę „pakankamai gero tėvo“ (good enough parent) sąvoką. Jis  pabrėžė paradoksalų dalyką: tobulas tėvas vaikui netgi pakenktų. Jei tėvai idealiai nuspėtų ir akimirksniu patenkintų kiekvieną norą, vaikas neturėtų progos susidurti su sveiku nusivylimu (frustracija) ir neišmoktų prisitaikyti prie realaus pasaulio.

Nedideli, laipsniški tėvų „nepataikymai“ sukuria erdvę, kurioje vaikas atranda, kad jis yra atskiras žmogus – gebantis išgyventi sunkumus ir susidurti su realybe.

Vaikui reikia ne iliuzijos, kad pasaulis visada tobulai sukasi aplink jį, o patirties: net kai pasaulis neprisitaiko, aš galiu tai ištverti, nes šalia yra saugus suaugusysis.

Vaikams reikia ne nepriekaištingų tėvų, o tėvų, kurie geba prisiimti atsakomybę už savo netobulumą. Kent Hoffman

Jūsų atsiprašymas vaikui yra dovana, o ne silpnumo ženklas

Daugelis tėvų baiminasi: „Jei atsiprašysiu vaiko, ar neprarasiu autoriteto?”. Santykiuose vyksta priešingai. Kai suaugęs žmogus geba prieiti ir nuoširdžiai pasakyti: „Aš supykau ir šaukiau per garsiai. Tai nebuvo geras būdas išreikšti savo pyktį. Atsiprašau. Tavo jausmai man yra svarbūs,” vaikas gauna vieną stipriausių emocinio intelekto pavyzdžių. Jis pamato, kad žmonės gali suklysti, bet gali prisiimti atsakomybę ir išlikti mylintys. Vėliau, kai jūsų vaikas pats suklys ar įskaudins kitą, jis mokės ne bėgti ar slėptis po gėda, o grįžti ir sutaisyti tai, kas įtrūko.

Geštalto terapijos žvilgsnis: kontaktas juda

Geštalto terapijoje santykis suprantamas kaip nuolatinis judėjimas, procesas. Kontaktas nėra sustingusi, tobula būsena – jis natūraliai pulsuoja: mes priartėjame, nutolstame, susitinkame ir vėl prasilenkiame.

Geštaltinis klausimas tėvystėje nėra: „Ar mes niekada neprarandame ryšio?” (nes tai neįmanoma), o „Ar aš pastebiu, kai ryšys nutrūksta? Ar turiu drąsos sugrįžti?”

Kaip geštalto terapijoje tyrinėjame, kas nutiko kontakte tarp dviejų žmonių – ko nepastebėjome, kur atsitraukėme, ko neišsakėme – taip ir šeimoje svarbiausia tampa gebėjimas sugrįžti prie to, kas liko nebaigta (neuždarytas geštaltas).

4 žingsniai, kaip vėl surasti kontaktą kasdienybėje

Kai jaučiate, kad įvyko nesusikalbėjimas, pabandykite keturis nesudėtingus žingsnius:

1. Pirmiausia sureguliuokite save: jei patys esate emocinės audros viduryje, negalėsite būti saugiu uostu vaikui. Sustokite, įkvėpkite, atsitraukite minutei.
2. Prisiimkite atsakomybę už savo reakciją. Keiskite vidinį sakinį iš „Tu mane taip supykdei“ į „Aš supykau ir nesuvaldžiau savo balso.“ Vaikas neprivalo nešti atsakomybės už suaugusiojo emocijų reguliavimą.
3. Įvardykite tai, kas nutiko. Vaikai labiau imlūs rišlioms istorijoms:„Aš pakėliau balsą, nes buvau labai pavargusi. Tau galėjo būti baisu. Atsiprašau.“
4. Atkurkite kontaktą. Kartais tai bus trumpas pokalbis, kartais – ir po atsiprašymo sekantis tylus apkabinimas, pabuvimas šalia ar bendras žaidimas. Svarbiausia žinutė, kurią perduodate: „Mūsų ryšys yra stipresnis už mūsų klaidas.“

Vaikams nereikia tobulos vaikystės

Gražiausia dovana, kurią galime padovanoti savo vaikams, – tai ne gyvenimas be streso ar klaidų, o patirtis, kad santykiai gali atlaikyti netobulumą. Kad galima supykti ir vis tiek mylėti. Kad galima nutolti ir vėl sugrįžti. Kad meilė niekur nepradingsta dėl vienos ar kelių sunkių akimirkų.

Todėl jei šiandien jau spėjote suklysti ar prarasti kantrybę – atsikvėpkite. Galbūt svarbiausias klausimas šiandien nėra „Ar buvau idealus tėtis ar mama?” Svarbesnis klausimas: „Ar šiandien žengsiu žingsnį atgal į ryšį?”

Nes vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia tėvų, kurie nebijo sugrįžti. ❤️

Meilė prasideda ten, kur baigiasi tobulumo iliuzija. Tikrasis santykis prasideda tada, kai išmokstame susitikti su realiu, o ne sugalvotu žmogumi. Adam Phillips

Apie autorę

Esu Anželika Rudak – geštalto ir EMDR psichoterapeutė, teikianti individualias bei porų konsultacijas. Savo praktikoje dažnai susiduriu su žmonėmis, nešinais tyliu įsitikinimu: „Su manimi kažkas negerai, nes nesugebu būti tobulas.” Tačiau tiek terapijoje, tiek tėvystėje svarbiausia yra ne tobulumas, o gebėjimas būti kontakte: pastebėti nutolimą ir vėl, ir vėl sugrįžti.