Tarp pirmos minties „gal man verta pradėti terapiją?“ ir pirmosios sesijos su psichoterapeutu paprastai praeina nemažai laiko. Dažnai tas laikas būna užpildytas ne tik informacijos ar tinkamo specialisto paieškomis, bet ir baimėmis, abejonėmis bei įvairiais išgyvenimais.

Aš surinkau labiausiai paplitusias baimes (su kuriomis susidūriau pati arba girdžiu iš savo klientų) ir jas pakomentavau.

„Baimė yra jaudulys be kvėpavimo.“ F. Perls

„Terapeutas pasakys, kad mano problema yra niekinė ir aš išsigalvoju / sureikšminu“

Nė vienas žmogus nenori būti nuvertintas, ypač ten, kur tikimasi saugumo ir supratimo, todėl ši baimė yra labai suprantama.

Psichoterapijoje tai vadinama projekcija: kartais mes priskiriame kitam žmogui balsą, kuris iš tiesų gyvena mūsų pačių viduje. Baimė, kad mus nuvertins, dažnai išduoda santykį su savimi – tą vidinį kritiką, kuris metų metais nuvertina jūsų skausmą: „nieko čia tokio“, „visi taip gyvena“, „kitiems dar blogiau“, „nėra čia ko dramatizuoti“.

„Kol nepadarysite nesąmoningo sąmoningu, jis valdys jūsų gyvenimą ir jūs tai vadinsite likimu.“ C.Jung

Terapija – puiki erdvė šį vidinį balsą pastebėti, suprasti, iš kur jis atsirado ir kaip jus veikia. Jūsų patyrimas, koks jis būtų, nėra nei per mažas, nei „netinkamas“ terapijai. Klausimas tik vienas – ar leidžiate sau jį laikyti pakankamai svarbiu?

„Teks lankytis metų metais ir tai niekada nesibaigs“

Tik tuo atveju, jeigu jūs taip pasirinksite.

Įpročiai, reakcijos, santykių modeliai formuojasi metų metus, tad natūralu, kad jie nepasikeičia po vieno susitikimo. Tačiau tai nereiškia, kad pokytis yra kažkur labai toli. Pirmieji rezultatai dažnai atsiranda jau po pirmųjų sesijų (kartais net po vienos): ateina palengvėjimas, aiškumas, savo būsenos normalizavimas.

Neretai iš savo klientų girdžiu: „Negaliu patikėti, kad taip greitai atsistačiau ir kad tai neužtruko tiek ilgai, kiek įsivaizdavau.“ Čia ne magija – tiesiog pradėjus judėti kryptingai, pokytis įvyksta greičiau, nei tikimės. Gali prireikti laiko pasiekti tašką „viskas iš esmės pasikeitė“, bet iki taško „daug kas jau kitaip“ dažniausiai nueinama gerokai sparčiau.

Terapija nėra procesas be pabaigos. Tą pabaigą pajaučia pats žmogus ir tik jis padeda tašką tam, kas tapo nebereikalinga.

„Bijau, kad manęs nesupras“

Tai pagrįsta baimė, kurios šaknys dažnai slypi ankstesniuose patyrimuose, kai teko būti neišgirstam ar neteisingai suprastam. Kaip ir gyvenime, terapijoje supratimas neatsiranda akimirksniu. Terapeutas „nenuskaito“ jūsų per pirmas minutes, tačiau nuoširdžiai stengiasi kurti supratimą klausdamas, tikslindamasis ir – kartais – klysdamas.

Terapija yra apie tokį santykį, kuriame jūs galite pasakyti: „Ne, jūs manęs nesupratote“. O terapeutas gali atliepti: „Aš nelabai suprantu, gal galite patikslinti šią vietą?“.

Ir visa tai yra proceso dalis, o ne kritinės klaidos. Terapijoje nereikia visko aiškiai formuluoti, kalbėti “teisingai”; galima pasimesti, pamiršti, keisti mintį viduryje sakinio ir būti sutiktam su dėmesiu, o ne nuvertinimu ar nuosprendžiu.

Tuo atveju, jei visgi pajusite, kad jūsų nesupranta – tai nėra įrodymas, kad jūsų neįmanoma suprasti, o tiesiog signalas, kad galbūt šis terapeutas jums nėra tinkamas. Ir čia jūs nesate aklavietėje, o turite pasirinkimą – aptarti tai su esamu terapeutu arba kreiptis į kitą.

„Terapija – tai ne gyvenimo repeticija, tai pats gyvenimas.“ I.Yalom

„Nenoriu begaliniai aptarinėti savo vaikystės.“

Terapijoje kalbama apie tai, apie ką nori kalbėti klientas. Terapeutas gali užduoti klausimus apie praeitį, kad padėtų pamatyti situaciją iš skirtingų kampų, tačiau jūs visada galite pasirinkti neatsakyti į temas, kurios atrodo per jautrios ar neaktualios.

Idėja, kad terapija – tai tik tėvų kaltinimas ir „kasimasis dėl kasimosi“, yra labiau kino filmų sukurtas mitas. Terapija yra apie tai, kas aktualu duotąją akimirką: santykiai, sprendimai, vidinė įtampa. Esu turėjusi sesijų pačiomis netikėčiausiomis temomis: nuo stiliaus iki vakarienės receptų ar namų tvarkymosi. Šios temos nėra mažiau vertingos, jei jos padeda jums geriau pasijusti savo gyvenime čia ir dabar.

“Prarasiu kontrolę / psichoterapeutas privers mane išsiskirti ar išeiti iš darbo”

Dažniau būna priešingai. Pirmosios sesijos kartais atneša didesnį aiškumą, energijos ir motyvacijos kažką greitai keisti ir pagaliau “susitvarkyti gyvenimą”, tačiau būtent tada terapeutai dažniausiai kviečia neskubėti su svarbiais sprendimais. Priežastis paprasta: svarbu, kad pokyčiai būtų apgalvoti, o ne padiktuoti laikino impulso.

Terapija nėra apie patarimus ar prievartą; ji apie aiškumą ir sąmoningumą. Jos tikslas – kad visa sprendimų priėmimo „grandinė“ būtų jūsų rankose: suprantu/jaučiu, ko noriu à priimu sprendimą à darau.

„Man bus gėda, liūdna ir skaudu procese; bijau susidurti su tuo, ko vengiu.“

Kartais taip ir būna, tačiau svarbu, kad būna ne tik taip. Kaip sakė vienas mano mokytojų: “Terapija nėra SPA” ir tuo pat metu jos poveikis yra panašus.

Nėra nei vieno gilaus, veiksmingo terapinio proceso, kuriame žmogui nė karto nebūtų buvę liūdna, gėda ar pikta. Su laiku atsiranda daugiau nei tik sunku: smalsumas, netikėti ir stebinantys suvokimai, palengvėjimas, kartais džiaugsmas ir juokas.

Terapija gali atrodyti kaip „murkdymasis skausme“, tačiau ji yra apie gebėjimą išbūti skausme/nepatogume ir nelikti tame vienam. Su laiku sudėtingi jausmai tampa labiau pakeliami ir nebeužlieja bei nebegąsdina.

„Pažeidžiamumas nėra silpnumas; tai didžiausias mūsų drąsos matas.“ B.Brown

„Psichoterapeutas pasakys, kad man neįmanoma padėti.“

Dažnai ši baimė – sukaupto nusivylimo aidai, bandymų, kurie nepasiteisino, pėdsakai arba tas gilus, slegiantis jausmas, kad „su manimi kažkas iš esmės ne taip“. Noriu jus nuraminti: tikimybė, kad pasaulyje nėra jokio būdo jūsų būsenai palengvinti, yra praktiškai nulinė.

Jei terapeutas sako „negaliu jums padėti“, tai ne nuosprendis jums, o profesinės etikos ženklas. Tai reiškia, kad jūsų situacijai galbūt reikia kitos metodikos ar specializacijos. Tokiu atveju specialistas nukreips jus pas kolegas, kurie bus tinkamesni. Tai ne atstūmimas, o rūpestis, kad gautumėte geriausią įmanomą pagalbą. Vietoje gniuždančio „man neįmanoma padėti“, pabandykite sau pasakyti: „Aš dar tiesiog neradau žmogaus, su kuriuo man pavyktų užmegzti gydantį kontaktą“.

„Šiuo metu negaliu sau leisti terapijos finansiškai“

Tai – viena racionaliausiai skambančių priežasčių, ir kartais ji yra labai reali. Tačiau psichoterapijoje mes dažnai žvelgiame giliau: kas slypi po šiuo „per brangu“ arba „ne dabar“?

Kartais finansinis argumentas tampa saugia priedanga, už kurios slepiasi kur kas jautresni klausimai:

• Ar aš tikrai esu vertas(-a) tokio dėmesio ir investicijos į save?
• Ar tai iš tiesų padės, ar tai tik dar vienas nusivylimas?
• O kas, jeigu susidūrimas su savimi bus baisesnis už dabartinį finansinį stabilumą?

Terapija nėra impulsyvus pirkinys. Ji nesuteikia to greito malonumo ar palengvėjimo, prie kurio esame įpratę vartodami daiktus. Priešingai – ji kviečia sustoti ir išbūti su tuo, nuo ko ilgai bėgote. Todėl logiškas „finansinis argumentas“ tampa labai patogia forma išvengti šio nepatogaus susitikimo.

Verta savęs paklausti: ar aš tikrai kalbu apie pinigus, ar apie tai, kad dar nesu pasiruošęs(-usi) susitikti su savimi? Svarbu prisiminti, kad kainą turi ne tik terapija. Ją turi ir atidėliojimas: pasikartojantys scenarijai, neišspręsta įtampa, santykiai, kurie stringa tose pačiose vietose.

Jei šiuo metu biudžetas iš tiesų neleidžia lankyti privačios terapijos, Lietuvoje yra puikių nemokamų alternatyvų, finansuojamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis :

– Pagalba čia ir dabar:Jei jaučiate, kad Jums reikia išsikalbėti nedelsiant, emocinės paramos tarnybos (telefonu ar internetu) laukia Jūsų. Kontaktus rasite: lt/pagalbos-teikejai/

– Specialistų konsultacijos:Nemokamą pagalbą teikia psichikos sveikatos centrai (kreipkitės į įstaigą, kurioje esate registruoti) bei visuomenės sveikatos biurai visose savivaldybėse. Tam nereikia šeimos gydytojo siuntimo.

– Grupės ir užsiėmimai:Visuomenės sveikatos biuruose vyksta streso valdymo grupės bei savitarpio paramos užsiėmimai – tai puikus būdas pradėti kelionę link savęs saugioje bendruomenėje.

Ką iš tiesų slepia šios baimės?

Dažniausiai jos sako ne tai, kad terapija nereikalinga, o tai, kad mums svarbu jaustis saugiai ir norisi aiškumo prieš žengiant į nežinomybę.

Kaip sakė Carl Rogers: „Kai žmogus priima save tokį, koks jis yra, atsiranda galimybė keistis.“

Pabaigai

Baimė yra normali reakciją į viską, kas yra nauja ir nelabai suprantama. Bandymai kovoti su baimėmis ar atsikratyti jų atima daug jėgų, sekina. Pabandykite pažvelgti į baimę kaip į didelę šviečiančią iškabą, kurios neįmanoma nepastebėti, ir kuri rodo jums kryptį link to, kas jums svarbu.

Delsimas kreiptis į psichoterapeutą dažnai nėra nenoras keistis. Tai vidinis bandymas apsisaugoti nuo nežinomybės, pažeidžiamumo ar emocinio atvirumo. Tačiau būtent per šį žingsnį dažniausiai atsiranda daugiau aiškumo, lengvumo ir galimybė kurti kitokį santykį su savimi, aplinkiniais ir savo gyvenimu.

Labai svarbu suprasti, kad kreiptis pagalbos nėra gėdos ar silpnumo požymis – priešingai, tai rodo, kad jums rūpi jūsų emocinė sveikata ir gyvenimo kokybė.

„Išdrįsti – tai trumpam prarasti pusiausvyrą. Neišdrįsti – tai prarasti save.“ S.Kierkegaard